Artikuliacinė motorika

 

Rekomendacijos kalbos aparato lavinimui

• Taisyklingai tarti garsus mes galime tik dėka savo artikuliacinio aparato, kuriam priklauso lūpos, liežuvis, apatinis žandikaulis, minkštasis gomurys. Šių organų judesių tikslumas, jėga, sklandumas vystosi palaipsniui, vystantis vaiko kalbai.
• Pagrindinius artikuliacinio aparato judesius lavinti padeda artikuliacinė mankšta. Jos tikslas – išmokti tam tikrus artikuliacinio aparato organų judesius, reikalingus taisyklingam garsų ištarimui.
• Atlikti artikuliacinę mankštą reikėtų kasdien, kad įgyti įgūdžiai įsitvirtintų. Geriausia ją daryti 3-4 kartus per dieną po 3-5 minutes. Nereikėtų vaikams pateikti daugiau  2-3 pratimų iš karto.
• Atliekant pratimus reikia laikytis nuoseklumo, eiti nuo paprasto prie sudėtingesnio. Mankštą pravesti  emocingai, žaidimo forma.
• Iš atliekamų dviejų- trijų pratimų naujas turėtų būti tik vienas. Kiti du pateikiami įtvirtinimui. Jei vaikas kokį nors pratimą atlieka nepakankamai gerai, verčiau tobulinti seną pratimą, nei mokytis naują. Įtvirtinimui galima sugalvoti naujų žaidybinių formų.
• Artikuliacinė mankšta atliekama patogiai sėdint, tiesia nugara, neįsitempus, rankos ir kojos ramios, be pašalinių judesių.
• Vaikas turi gerai matyti ir suaugusiojo, ir savo veidą, kad galėtų savarankiškai kontroliuoti atliekamų judesių taisyklingumą. Todėl vaikas ir suaugusysis turi sėdėti prieš sieninį veidrodį. Arba vaikas gali naudotis mažu rankiniu veidrodėliu (9x12cm), tačiau tada suaugusysis turi sėdėti veidu į vaiką.
• Darbas vyksta tokia seka:
  • -suaugusysis žaidimo forma papasakoja apie būsimą pratimą;
  • -pademonstruoja jo atlikimą;
  • -pratimą atlieka vaikas, kontroliuojamas suaugusiojo.
• Suaugusysis, vedantis artikuliacinę mankštą, turi stebėti vaiko atliekamų judesių kokybę: tikslumą, tempą, sklandumą, ištvermę, perėjimą nuo vieno pratimo prie kito. Taip pat svarbu stebėti, kad judesiai būtų atliekami simetriškai tiek į vieną, tiek į kitą veido pusę. Priešingu atveju artikuliacinė mankšta nepasieks savo tikslo.
• Pradžioje, atliekant judesius, galime pastebėti vaiko artikuliacinių organų įtampą. Pamažu įtampa turėtų praeiti, judesiai tapti laisvesni ir labiau koordinuoti.
• Artikuliacinės mankštos atlikimo metu nepamirškime apie gerą vaiko emocinę savijautą. Negalima sakyti vaikui, kad jis neteisingai atlieka pratimą – kitą kartą jis gali iš viso atsisakyti daryti. Geriau pagirti vaikom pasiekimus (“Matai, tu jau gali padaryti platų liežuvį”), jį paskatinti (“Nieko tokio, tavo liežuviukas būtinai išmoks pažiūrėti aukštyn”)

Kai kada šveplavimo priežastimi gali tapti netaisyklingos aplinkinių kalbos pamėgdžiojimas – ne tik suaugusių, bet ir vaikų, bendraamžių. Todėl pasistenkite, kad Jūsų vaikas kuo dažniau girdėtų taisyklingą, gražią kalbą: skaitykite jam garsiai vaikiškas knygeles, duokite klausyti vaikiškų pasakų, kurias seka profesionalūs aktoriai, įrašų… Bendraudami su vaiku jokiu būdu nenaudokite “vaikiško šveplavimo”, nepataikaukite jo kalbai. Dažnai šito užtenka, kad išvengtume ar įveiktume  kalbėjimo klaidas, be to ir vaikui maloniau kai su juo kalbama kaip su suaugusiu.

Kita tarimo sutrikimų priežastimi gali būti silpni liežuvio ir lūpų raumenys bei net ir nedidelis judesių koordinacijos sutrikimas (kuomet vaikui sunku lūpomis bei liežuviu atlikti tikslius ir tikslingus judesius).Pasekite vaikui “Pasaką apie Linksmąjį Liežuvį” ir pastebėkite, kaip Jūsų vaikelis atliks judesius. Gerai būtų, kad pasakos sekimo metu vaikas matytų save veidrodyje.

Pasaka apie Linksmąjį Liežuvį

“Kartą gyveno Linksmasis Liežuvis. O tu ar turi liežuvį? Parodyk. Linksmasis Liežuvis gyveno namelyje. Namelis buvo labai įdomus. Kas tai per namelis? Jau supratai? Tai burnytė. Štai koks įdomus buvo Linksmojo Liežuvio namelis. Kad Linksmasis Liežuvis nepabėgtų, jo namelis paprastai būdavo uždarytas. Kaip uždarome namelį? Lūpytėmis. Parodyk ir tu savo lūpytes. Matai jas veidrodyje? Tačiau be pirmų durelių, namelis turi dar ir antras. (Čia jūs turite nusišypsoti, kad pasimatytų viršutiniai ir apatiniai dantys.) Kaip vadinasi šitos durelės? Dantukai. Parodyk savo dantukus. Pažiūrėk į juos veidrodyje.

Vieną kartą Linksmasis Liežuvis panoro pamatyti saulę ir pakvėpuoti grynu oru.Pirmiausia atsidarė pirmosios durelės. Parodyk, kaip jos atsidarė. Taip jos atidarytos ir pasiliko. Neuždaryk pirmų durelių, kol aš nepasakysiu. (Normaliai vaikas turėtų išlaikyti tokią lūpyčių padėtį 5-6 s be trūkčiojimų, virpesių, simetriškai ištemptais lūpų kampučiais.) O dabar pirmas dureles uždarykime. Vėl atidarykim. Uždarykim. (Pakartokite šį pratimą 3-4 kartus, normaliai vaikas turi atlikti šiuos judesius pilna amplitude, lengvai, sklandžiai, gana greitai, be trūkčiojimų.) Linksmojo Liežuvio namelio durelės atsidarė ir jis išlindo į lauką, bet ne visas, o tik jo galiukas. Pasirodė Liežuvėlis ir vėl dingo – lauke šalta.

Linksmojo Liežuvio namelyje yra lovytė kurioje jis miega. Pažiūrėk, kaip ramiai jis miega. (Liežuvis atsipalaidavęs guli burnos ertmėje, jis ramus, nevirpa, nebanguoja.) Tegul ir tavo liežuvėlis ramiai pamiega. Nežadink jo, kol aš nepasakysiu. (Tokioje padėtyje nejudrų liežuvį vaikas turėtų išlaikyti 5-6 s.) Uždarykime dabar vidines dureles, o po to išorines.

Mūsų Liežuvis labai linksmas, jis mėgsta šokinėti, gali pašokti net iki lubų. Liežuvio namelio lubos vadinamos gomuriu.Tegul tavo liežuvėlis pašoka iki lubų ir paglosto gomurį. O dabar tegul truputį “pakaba” prilipęs prie  lubų. (Judesius reikia atlikti tik liežuviu, be pagalbinių apatinės lūpos ir gomurio judesių.) Prisišokinėjo liežuvėlis, pavargo ir nuėjo miegoti. Tegul truputį pailsi.

Kitą dieną Linksmasis Liežuvis nusprendė patikrinti, ar lauke netapo šilčiau. Kai visos durelės buvo atidarytos, Liežuvis išlindo, pažiūrėjo į kairę, į dešinę, aukštyn, žemyn (vaikas turi žinoti kryptis ir  greitai surasti reikiamą liežuvio padėtį bei stengtis atlikti judesius pilna amplitude), pajuto, kad tapo šalčiau ir grįžo į savo namelį.”